Kaip želdinsime šiemet?

Pavargę nuo miesto šurmulio ir dirbtinės aplinkos, neretai siekiame save apsupti natūralios gamtos akcentais: auginame gėles ant palangių, laikome naminius gyvūnus, sienas puošiame gamtos peizažų vaizdais. Idealiu būstu tampa nuosavas namas su žemės lopinėliu kur nors miesto pakrašty – čia galime perkelti visą natūralaus landšafto modelį ir padaryti jį asmeninės erdvės dalimi. Pripratome ir siekiame gyventi patogiai, nepriklausomai nuo gamtos diktuojamų sąlygų. Natūralią aplinką stengiamės kuo labiau pritaikyti savo poreikiams, kontroliuoti, tačiau norime jaustis tarytum laukinėje gamtoje. Deja, tai, kas yra „natūralu“, dažniausiai nėra labai „patogu“. Nėra lengva rasti tinkamą ir, žinoma, estetišką sprendimą.

Greičiausiai dėl šios priežasties Lietuvoje itin išpopuliarėjo japoniški sodai – japonai atrado sprendimą. Bandymai atkartoti kompaktišką, subtilų ir filosofišką aplinkos išplanavimą sulaukė nemažai susidomėjimo ir komerciškai pasiteisino, dar daugiau, – tapo ryškiausia aplinkos tvarkymo tendencija. Istorinės aplinkybės nulėmė, jog lietuviai neturėjo daug galimybių vystyti sodų estetikos ar mažosios architektūros tradicijų ir kartais nelieka nieko kito, kaip žvelgti į teigiamus užsienio šalių pavyzdžius.

Liūdna pagalvoti, tačiau neturėdami išvystyto šiuolaikinio tradicinio aplinkos tvarkymo stiliaus, jo ne itin ir siekiame atrasti, nuvertiname save ir savo paveldą, bandome kopijuoti užsienio kaimynus. Kopijuodami stengiamės neatitolti nuo gamtos ir vengiame didelių naujovių, perimame tik tai, kas atrodo saugiai ir galiausiai liekame „beveidžiais“. Beveidžiais todėl, jog savo sodybos aplinkoje vengiame griežtesnių geometrinių figūrų, ryškių bruožų ir spalvų, netikėtų žaismingų elementų. Gėlynai įgavo paskirtį sušvelninti ir užapvalinti aštrius kampus, „nuglaistyti“ nepageidaujamas formas ir būti nereikalaujančiais priežiūros. Augalai privalo būti kompaktiški ir atsparūs. Mažosios architektūros elementai turi būti tikslingi, funkcionalūs, lengvai prieinami – vien dekoratyvinė paskirtis nepateisinama. Augti tikrai turime kur.

Bijoti griežtos geometrijos tikrai nėra reikalo: nejaugi mus slegia stačiakampės langų ar durų formos? Apsidairykime interjere – juk mums nėra sunku gyventi su stiklo, metalo ar plastmasės gaminiais. Ryški raudona sofa, sodriai rožinės sienos, tamsiai mėlynos vonios plytelės ar kitas ryškesnis, su saiku panaudotas fragmentas, mūsų nevargina, atvirkščiai, – praskaidrina nuotaiką. Kažin, ar apskritai gerai jaustumėmės netekę ryškių spalvų ir gyvendami tik rusvuose ir žalsvuose atspalviuose. Taisyklė laikytis saiko kuriant natūralumą turėtų galioti lygiai taip pat, kaip ir kuriant dirbtinę aplinką. Būkime drąsūs ir pasitelkime šią patirtį planuodami savo žaliąją erdvę.

Daugiausiai išradingumo reikalauja mažų urbanistinių erdvių projektavimas. Jose itin glaudžiai siejasi tai, kas yra namo viduje, ir tai, kas – išorėje. Sodas turėtų būti tarytum namo vidaus tąsa. Kuo sodo plotas mažesnis, tuo labiau tai išryškėja. Mažuose soduose taip pat yra aktualu apgalvotai panaudoti kiekvieną plotelį ir imtis optinių gudrybių. Nedideles erdves, kaip ir dideles, skirstome į funkcines zonas. Patartina vengti aukštų, visiškai vaizdą uždengiančių elementų – gali atsirasti atskirumo jausmas, o optiškai padalintas sklypas gali dar labiau sumažėti. Kartais visiškai pakanka panaudoti įvairias geometrines funkcinių zonų formas, skirtingos faktūros dangas, nedideles terasas ar neaukštų augalų saleles. Stambūs raštai, ypač ovalių formų, dideli objektai turi savybę optiškai išplėsti: asimetriškai padalinus sodą į kelias aiškiais matomas erdves, apibrėžtas griežtomis ribomis ir atskirtas stambialapiais augalais, galime likti maloniai nustebinti, jog sklypas atrodo žymiai didesnis. Augalų atspalviai ir faktūra taip pat gali daug pagelbėti: šiltos ir šviesios spalvos objektą optiškai padidina ir priartina, na o šaltos ir tamsios – sumažina ir atitolina. Lygiai taip pat kaip veidrodžius naudojame interjere mažoms patalpoms „praplėsti“, galime juos taikyti ir sode, apjungti su vandens motyvais, kriokliukais. Vertikalusis želdinimas – dar vienas būdas sutaupyti vietos. Vijokliais apželdintos arkos, pergolės ir atraminės sienelės šiuo atveju nuostabiai tinka. Augalai, pasodinti vertikaliai išdėstytuose konteineriuose, nors ir reikalauja nemažai priežiūros, tačiau atrodo tikrai įspūdingai . Nepripažįstantiems tradicinių daržo lysvių, kuo puikiausiai galima auginti vertikalią daržovių ir kvapiųjų žolelių kompoziciją. Palmečių menas padės įgyvendinti svajonę turėti vaismedžių sodą: vaismedžių ar vaiskrūmių šakelės suformuotos į visiškai plokščią ir žemą vainiką pasižymi didesniu ir paprasčiau nurenkamu derliumi. Mažoje erdvėje kartais sutaupome, todėl galime sau leisti daugiau. Įprastus takus čia galima pakeisti jaukiais mediniais takeliais, besitęsiančiais nuo terasos ir sudarančiais įvairių pakopų kompozicijas, o jiems sutrūnijus, nesibaiminant įrengti naujus. Galbūt nedidelę aikštelę suoleliui visai nebrangu išgrįsti granito plokštėmis arba užberti pačių atsivežtu smėliu. Šie ir kiti nedideli akcentai, galintys pranykti dideliame plote, mažų erdvių sode gali rasti deramą vietą ir būti pastebėti.

Didelių erdvių galimybės ir problematika yra priešinga – kuo užpildyti ir kur link fokusuoti dėmesį. Dėl natūralaus landšafto grožio abejonių nekyla, tačiau kartais to tiesiog nebepakanka.

Norėčiau priminti visiems žinomus, tačiau Lietuvoje mažai praktikuojamus labirintus. Juk tai būtent tas landšafto objektas, kuriam reikia tikrai didelio ploto. Labirintas kaip meno rūšis ir ritualų vieta jau buvo naudojamas daugiau nei prieš keturis tūkstantmečius, o šiandien jis ne mažiau įdomus ir paslaptingas. Skirtingos šalys turi savo koncepcijas, tačiau galime rasti ir bendrumų. Pirmieji labirintai turėjo apeiginę paskirtį. Jie buvo sudaryti taip, jog turėjo vieną įėjimą ir tikslą – judėjimą centro link. Tai simbolizavo gimimą ir ėjimą savo tikrosios esmės ieškojimą. Klaidinantys keliai atspindėjo sunkumus ir painiavą. Labirinto įcentriniai ornamentai nurodė pasiektą savęs suvokimo lygmenį. Šiandien taip pat atliekamos meditacijos praktikos, kuriose kuo labiau artėjama į kompozicijos centrą, tuo daugiau siekiama atsiriboti nuo išorinio pasaulio ir įsigilinti į save. Ši sakralinio meno rūšis laikui einant įgavo ir pramoginę paskirtį, transformavosi. Atsirado daugiau įėjimų ir išėjimų, keitėsi forma, struktūra. Anglijoje klasikiniais tapo labirintai iš gyvatvorių, Japonijoje – iš medžio, Amerika garsi savo labirintais javų laukuose. Neretai šios kompozicijos pagrindu kuriamos vaikų žaidimo aikštelės ar pramogos suaugiems parkuose.

Norėdami pagyvinti didelę erdvę, galime ne tik sodinti gyvatvores, tačiau ir įrengti labirinto formos takus, vandens telkinius, akmenų kompozicijas ar tiesiog spalvotomis trinkelėmis išgrįsti didelį vidinį kiemą.

Įsirengę namus esame tikri, jog jie tokie ir liks daugybę metų, to paties tikimės ir iš sodo. Deja, tai, kas gyva nuolat keičiasi, deformuojasi, auga nepriklausomai nuo mūsų norų, o norint šį procesą kažkiek kontroliuoti, reikia nemažai pastangų. Norime turėti gyvą, natūralią aplinką, tačiau neturime tam laiko ir nenorime skirti pastangų. Vaikščiojimą per nuosavą žalią veją ar sodininkavimą įsivaizdavę kaip malonų atsipalaidavimą po darbų įsigyjame ir pareigą. Nepamirškime, kodėl vis dėlto taip troškome nuosavo žemės lopinėlio. Investuotas laikas, pastangos, domėjimasis atsiperka su kaupu – žalioji aplinka atsidėkoja savo grožiu, jaukumu, mus gydo, saugo ir praturtina.

Grįžtant prie etnografinio lietuvių liaudies želdynų stiliaus. Galime teigti, jog gėlių darželis po langu, diemedis, jazminai ar stogastulpis prie vartų yra nuobodu, nepraktiška, menkai apibudina stilių. Tačiau, ar neverta ieškoti? Ne mažiau aktualūs ir senovės baltų pagoniški simboliai. Be jokių religinių poteksčių, vietoj „golfo laukų“, galima įrengti ąžuolų giraitę su stilizuotais aukurais ar kitais apeiginiais elementais, kurie būtų puikia draugų ar šeimos susibūrimo vieta. Kaimo turizmo paslaugos galėtų neapsiriboti rąstiniais nameliais, pirtimis, tradiciniais patiekalais ar vandens pramogomis. Senovės baltų gyvenvietės tema gali tikti tiek pramogų ir poilsio kompleksui gamtoje, tiek individualios sodybos stilizavimui. Tokios idėjos gali atrodyti utopiškai, tačiau mąstant lanksčiai ir kūrybiškai, tikrai rastume kuo nustebinti užsienio svečius, o ir pačius save. Kyla klausimas, kiek praktiškose sąlygose pavyktų atkurti mūsų aplinkos kultūros autentiškumą. Svarbu paminėti, jog atkurti visiškos autentikos šiandien nepavyks vien jau dėl to, kad negalime gyventi be daugybės patogių buities įregimų: šaldytuvas interjere ar mašinų stovėjimo aikštelė neleis pamiršti, kuriame amžiuje esame. Kita vertus, tiksliai atkurtos istorinės detalės daugiau tinka muziejui, nei individualios ar kaimo turizmo sodybos aplinkai.

Žvelgiant pro šiandienos prizmę galime kūrybiškai pritaikyti savo nacionalinius simbolius, nacionalinius augalus ir jų kompozicijas, parodyti juos kitaip, nei esame įpratę. Turime ką parodyti, ir visa tai gali būti ne mažiau subtilu, kontempliatyvu ar paslaptinga lyginant su itin pamėgtais japonų tradiciniais bei šiuolaikiniais sodais. Saulės-mėnulio simbolika liaudies darželių kompozicijose ir eksterjerų apdailoje, nuostabūs vaistingųjų naminių augalų rinkiniai, neįtikėtinai susipynę pagonybės ir krikščionybės atributai mažojoje architektūroje ir daugybė kitų kultūros paveldo elementų yra verti tapti „madingais“ nacionalinio aplinkos tvarkymo bruožais. Belieka tikėtis, jog galiausiai pradėsime vertinti tai, ką turime savito, ir su pasididžiavimu tai galėsime pristatyti užsienio šalims.

Straipsnio autorius
Eglė Markelevičiūtė